Klausimas. Ar gali darbdavys nutraukti darbo sutartį, apie atleidimą iš darbo įspėjęs tik prieš tris dienas? Ar gali nurodyti, kad darbo sutartis pasibaigė abiejų šalių susitarimu, nors tokio sutarimo nebuvo?

Atsako teisininkė Dalia Averkienė. Darbdavys gali su darbuotoju nutraukti darbo sutartį tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka. Vienas iš darbo sutarties nutraukimo pagrindų – darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnis). Darbdavys, naudodamasis teise nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju minėtu pagrindu, privalo laikytis DK 129 straipsnyje nustatytų sąlygų: tam yra svarbios priežastys; nėra galimybės darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą; darbuotojas apie tokį sutarties nutraukimą yra tinkamai įspėtas. Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį tik ypatingais atvejais, laikydamasis aukščiau minėtų sąlygų. Be to, įstatymas įtvirtina alternatyvą, kad darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.

DK 129 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Kita svarbi sąlyga, kurios privalo laikytis darbdavys nutraukdamas sutartį, – tinkamas darbuotojo įspėjimas apie sutarties nutraukimą. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius (DK 130 straipsnio 1 dalis). Šiai taisyklei įstatymas numato išimtis, kai darbuotojas apie atleidimą iš darbo turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius: jei darbuotojui iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, jei tai asmuo iki aštuoniolikos metų, neįgalusis, darbuotojas, auginantis vaikų iki keturiolikos metų.

Nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, taip pat likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo, darbuotojui turi būti išmokėta jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Nutraukus darbo sutartį kitais pagrindais, išskyrus atvejus, kai sutartis nutraukiama šalių susitarimu (DK 125 str.), suėjus sutarties terminui (DK 126 str.), darbuotojo pareiškimu pagal DK 127 str. 1 d., kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad DK 136 straipsnis įtvirtina pagrindus, kai darbo sutartis gali būti nutraukta be įspėjimo: įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo; kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą; įstatymų įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu; kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo; kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokslo metų laikotarpiu mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį; likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo; kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos; kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.

Apibendrinant galima sakyti, kad darbdavys neturėjo teisės Jūsų atleisti iš darbo, įspėjęs tik prieš tris dienas, jeigu nebuvo aukščiau minėtų pagrindų, dėl kurių jis galėjo atleisti neįspėjęs. Antras Jūsų klausimas „Ar gali nurodyti, kad darbo sutartis pasibaigė abiejų šalių susitarimu, nors tokio sutarimo nebuvo“ leidžia spėti, jog nebuvo aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti darbuotoją be įspėjimo.

Atsakant į antrą klausimą, pažymėtina, kad skirtingi sutarties nutraukimo pagrindai sukelia skirtingas pasekmes. Sutartį nutraukus abiejų šalių susitarimu, darbuotojui nepriklauso išeitinė išmoka. Sutartį nutraukus darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, turi būti išmokėta atitinkama kompensacija (DK 140 str.). Dėl to praktikoje pasitaiko atvejų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, o dokumentuose įrašoma, kad darbo santykiai pasibaigė abiejų šalių sutarimu. Tokiu atveju akivaizdžiai pažeidžiami bendrieji teisingumo, sąžiningumo principai ir darbuotojo teisė į jam priklausančią išeitinę išmoką.

Nesutikdami su tokiu atleidimu iš darbo, turite teisę su ieškiniu kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos.

 

Skelbta alfa.lt portale