Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 19 d. priėmė nutartį, kurioje pasisakė dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Tarp verslo partnerių yra įprasta praktika bendradarbiavimo sutartyse įtvirtinti sąlygą, numatančią draudimą be kitos sutarties šalies išankstinio rašytinio sutikimo perleisti reikalavimą, kylantį iš tokios sutarties. Byloje, kurią nagrinėjo teismas, viena sutarties šalis sudarė reikalavimo perleidimo sutartį pažeidžiant šią sąlygą, t. y. be kitos sutarties šalies išankstinio sutikimo. Ieškovė, kuriai buvo perleistas reikalavimas, kreipėsi į teismą dėl skolos už statybos rangos darbų atlikimą priteisimo. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė pripažinti reikalavimo sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kadangi reikalavimas perleistas pažeidžiant atsakovės ir kreditorės (šalies, kuri perleido reikalavimą) rangos sutarties sąlygą, numatančią pareigą gauti kitos sutarties šalies išankstinį sutikimą tokiam reikalavimo perleidimui.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, priešieškinį tenkino, t. y. pripažino reikalavimo perleidimo sutartį prieštaraujančią CK 6.101 straipsnio 1 daliai. Šiame straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl reikalavimo perleidimo sutartį pripažino niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino pirmosios instancijos sprendimą ir nurodė, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi nuostata, nes šiame straipsnyje įtvirtinta įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo.
Toliau teismas nurodė, kad ne CK 6.101 straipsnio 1 dalis, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai, todėl konstatavo, jog reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Savo argumentaciją teismas toliau grindė tuo, jog reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta dviejų juridinių asmenų ir sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Todėl šalis, pažeidusi sutarties sąlygą ir be kitos sutarties šalies išankstinio sutikimo perleidusi reikalavimą, laikoma pažeidusia sutartį, dėl ko nukentėjusi šalis turi teisę reikalauti pažeidusios šalies civilinės atsakomybės.
Patarimas verslininkams – sudarant bendradarbiavimo sutartis su partneriais įtraukti ne tik draudimą be kitos sutarties šalies sutikimo perleisti reikalavimus kitiems asmenims, bet ir numatyti baudą už šios sąlygos nevykdymą, todėl kitai sutarties šaliai pažeidus šį draudimą neišvengiamai kils civilinė atsakomybė. Tokiu būdu sutarties šalis turės galimybę apsaugoti savo interesus.
Advokato padėjėja Sonata Kajotaitė