Procesinių terminų civiliniame procese samprata

Dalia Averkienė. Procesinių terminų civiliniame procese samprata.

Publikuota redaktorių kolegijos recenzuotame 2010 metų mokslinių straipsnių rinkinyje „Teisė į teisminę gynybą civilinio proceso reformos kontekste“.

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/obj/LT-LDB-0001:J.04~2010~1367175397456

Pagrindinės sąvokos: civilinis procesas, laikas, terminas, procesiniai terminai.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Civilinio proceso teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl procesinių terminų sąvokos. Vieni mokslininkai procesinius terminus sieja su laiko sąvoka, kiti juos apibūdina kaip laikotarpį, treti – priskiria juridiniams faktams. Dėl to tikslinga ištirti laiko, termino sampratas, įvairius procesinių terminų apibūdinimus ir nustatyti, kaip tiksliausiai būtų galima apibrėžti procesinius terminus, kad sąvokoje atsispindėtų jų paskirtis ir reikšmė.

Procesinius terminus civiliniame procese yra apžvelgę Lietuvos mokslininkai: A. Driukas ir V. Valančius[1], E. Laužikas[2], V. Mikelėnas[3], V. Nekrošius[4], užsienio šalių civilinio proceso tyrinėtojai:  E. V. Isaeva[5], I. A. Farshatov[6], Z. G. Krylova[7], V. V. Jarkovas[8], M. A. Vikut ir I. M. Zaicevas[9], R. Youngs[10], S. Sime[11] ir kt. Apie terminus bendrąja prasme ir darbo ginčų nagrinėjimo terminus rašė G. Bužinskas[12]. Minėti autoriai procesinius terminus aptarė kartu su kitais civilinio proceso klausimais, todėl pasigendama išsamios procesinių terminų sampratos analizės. Be to, šiame straipsnyje procesinių terminų civiliniame procese samprata analizuojama kitu aspektu, t. y. procesiniai terminai nagrinėjami santykyje su laiku, terminais bendrąja prasme bei materialinės teisės terminais.

Straipsnio mokslinių tyrimų objektas – procesinių terminų samprata. Straipsnio tyrimo tikslas – ištirti laiko ir termino sąvokas, nustatyti jų santykį, procesinius terminus atriboti nuo materialinės teisės terminų ir atskleisti procesinių terminų civiliniame procese sąvoką.

Mokslinis tyrimas atliktas kompleksiškai taikant analizės, lingvistinį, lyginamąjį, loginį ir apibendrinimo metodus.

SĄVOKŲ „LAIKAS“ IR „TERMINAS“ SANTYKIS

Siekiant atskleisti procesinių terminų civiliniame procese sampratą, tikslinga nustatyti, ką reiškia sąvokos „laikas“ ir „terminas“ bei koks šių sąvokų tarpusavio santykis.                 Pirmasis laiko sąvokos paminėjimas graikų filosofijoje, neskaitant mitologinių šaltinių, priskiriamas Anaksimandrui iš Mileto (7 – 6 a. pr. Kr.), tačiau laiko tema graikų filosofijoje buvo išplėtota kiek vėliau[13]. Apie laiką rašė Antikos filosofai Platonas ir Aristotelis. Platonas iškelia ciklinio laiko idėją ir teigia, kad visata yra sukurta, sukasi pati savaime ir kuria „amžiną vienovėje glūdinčios amžinybės atvaizdą, judantį nuo skaičiaus prie skaičiaus, kurį mes pavadinome laiku“[14]. Taigi, Platonui laikas yra sukurtas kartu su visata, kuris nuolat pasikartoja. Kitas žymus Graikijos filosofas Aristotelis laiką vertino kaip vienodą periodinį judėjimą, kurį suteikia Visata, kaip harmoninga ir tobula erdvė[15]. Kitų mokslininkų[16] darbuose taip pat teigiama, kad pagal Aristotelį laikas yra amžinas ir nuolatinis judėjimas, neturintis pradžios ir pabaigos.

Minėti Graikijos filosofai laiką siejo su Visata ir apibūdino jį kaip nesibaigiantį, nuolatinį, periodinį judėjimą. Toks laiko suvokimas leidžia manyti, kad dar Antikos epochoje laikas buvo laikomas objektyviu, nuo žmogaus valios nepriklausančiu reiškiniu.

Viduramžių filosofas Aurelijus Augustinas atsisakė Antikinės, su kosmosu susietos laiko sampratos ir atsigręžė į subjektyvų, vidinį laiką, teigdamas, kad laikas nėra vien kūnų judėjimas[17]. Aurelijus Augustinas rašė, <…> „Teisingiau tikriausiai būtų sakyti taip: yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys laikai kažkaip yra mūsų sieloje, ir niekur kitur aš jų nematau“[18]. Laiką kaip vidinio jutimo formą aiškino ir Naujųjų laikų filosofas I. Kantas. Jis teigė, kad laikas yra ne bendroji sąvoka, bet vidinio jutimo, t. y. mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo forma[19].

Naujausių laikų Prancūzų filosofas H. Bergsonas kritikavo I. Kantą ir teigė, kad laikas yra negrįžtama seka, kurioje kiekvienas taškas yra naujas, vienintelis ir nepasikartojantis[20]. Vokiečių filosofas M. Heideggeris nurodė, kad laikas kaip momentai, kurie seka vienas po kito dabarties tėkmėje ir laiką paverčia begaliniu ir nesibaigiančiu[21].

Minėtų filosofų laiko analizė leidžia filosofinį laiko aiškinimą suskirstyti į dvi grupes: laikas – amžinas, periodinis, begalinis judėjimas, pasireiškiantis praeities, dabarties, ateities etapais, ir laikas – žmogaus vidinio jutimo, suvokimo ir stebėjimo forma. Dvejopas laiko suvokimas pastebimas ir šiandienos mokslininkų darbuose. Laiką kaip trukmę, nuolatinį judėjimą ir objektyvų reiškinį apibrėžia V. Kundrotas, nurodydamas, kad „laikas yra procesų kaita, kuri visoje Visatoje vienoda“[22], E. V. Isaeva, teigdama, jog „laikas neatsiejamai susijęs su judėjimu, kuris yra objektyvus ir nepriklausomas nuo žmogaus valios bei norų“[23], A. Girnius, pagal kurį „laikas yra įvykio momentas, arba Visatos dimensija, reprezentuojanti įvykių sekas“[24], G. Bužinskas, sakydamas, kad „laikas yra beribė, amžina ir visa apimanti kategorija, paklūstanti tik objektyvios raidos dėsniams“[25] ir kt. Laiką kaip vidinį jausmą ir suvokimą apibūdina K. Heldas, laiką prilygindamas patirčiai[26], P. Hartocollis, kuris teigia, kad „laikas kaip trukmė yra jausmas arba nuojauta“ [27].

Vidinis, subjektyvus laikas yra psichologinių laiko tyrimų objektas[28]. Todėl siekdami atskleisti laiko ir termino santykį, pritariame objektyvaus laiko sąvokai, pagal kurią laikas yra amžinas, pasikartojantis, nepriklausantis nuo žmogaus valios judėjimas arba įvykių seka. Žmogus neįtakoja laiko tėkmės, tačiau gali naudotis tam tikro laiko etapu, t. y. gali atlikti tam tikrus veiksmus apibrėžtu laiko tarpu, kuris įgyja termino reikšmę.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne[29] terminas[30] apibrėžiamas kaip nustatytas laikas. Glaustame teisiniame žodyne[31] terminas apibūdinamas kaip apibrėžtas laiko tarpas, taip pat, kaip specialus juridinis faktas. Teisinėje literatūroje randame, kad terminas yra „atskiras laiko etapas“[32], „laikotarpis ar momentas“[33], „juridinis faktas“[34], „specialus juridinis faktas“[35], „įvykis“[36]. Sutinkame, jog semantine prasme terminas yra atskiras laiko etapas ar laikotarpis, apibrėžtas laikas. Tačiau reikia paanalizuoti, ar terminas gali būti prilygintas juridiniam faktui, specialiam juridiniam faktui ar įvykiui. Didžiajame teisiniame žodyne[37] juridinis faktas apibrėžiamas kaip įstatymo numatytos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą konkrečių teisinių santykių atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui ir jie skirstomi į veiksmus ir įvykius. A. Vaišvila juridinius faktus apibūdina kaip konkrečias gyvenimo aplinkybes, įvykius, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą[38]. Panašiai juridinius faktus apibrėžia ir kiti mokslininkai: S. Aviža[39], P. Vitkevičius[40], S. Vansevičius[41], J. Žeruolis[42], P. Leonas[43], V. I. Leushinas[44]. Teisinėje literatūroje[45] išskiriami juridinių faktų požymiai: realios tikrovės reiškinys ir teisinį faktą numato teisės normos, t. y. su juo sieja teisinius padarinius. Visuotinai žinoma, kad juridiniai faktai pagal žmogaus valios išraišką skirstomi į veiksmus ir įvykius. Veiksmai yra tokie juridiniai faktai, kurie priklauso nuo žmogaus valios, įvykiai – nepriklauso nuo žmogaus valios. Teisinę reikšmę turi tie veiksmai ir įvykiai, su kurių buvimu teisės normos sieja teisinių pasekmių atsiradimą, kitaip tariant, juridiniai faktai įtakoja teisinius santykius.

Apibūdinus juridinius faktus, tikslinga ištirti termino ypatumus, kurie leis nustatyti, ar terminas gali būti juridinis faktas. Vienas iš termino ypatumų – jo poveikis teisiniams santykiams. Teisės doktrinoje nurodoma, kad su terminu „siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas[46], su terminu „civiliniai įstatymai sieja tam tikrus civilinius teisinius padarinius“[47], procesiniai terminai „įtakoja civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimą, keitimąsi ir pasibaigimą“[48], terminai „susiję su civilinių teisinių santykių prasidėjimu, pasikeitimu ir pasibaigimu“[49]. Tokios nuomonės laikosi V. Mikelėnas[50], A. B. Borisovas[51], A. I. Gomola[52]. Tai reiškia, kad įstatymo nustatyti terminai sudaro prielaidas teisėms ir pareigoms atsirasti, pasikeisti ar nutrūkti, t. y. terminai įtakoja teisinius santykius. Terminų poveikis teisiniams santykiams yra analogiškas juridinių faktų sukeliamiems teisiniams padariniams, t. y. sudaro prielaidas teisiniam santykiui atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti. Ši terminų savybė leidžia juos (terminus) priskirti juridiniams faktams.

Nustačius, kad terminus galima laikyti juridiniais faktais, tikslinga paanalizuoti, ar terminai gali būti apibūdinami, kaip specialūs juridiniai faktai. Žodis „specialus“ (lot. specialis – ypatingas, išskirtinis) Tarptautinių žodžių žodyne[53] apibrėžiamas kaip išskirtinis, skirtas tam tikram tikslui. Tokia pati reikšmė nurodyta ir Lietuvių enciklopedijoje[54]. Dėl to specialus juridinis faktas taip pat turėtų būti ypatingas, pasižymintis išskirtiniais bruožais. Sąvoka „specialus juridinis faktas“ randama civilinės teisės[55] ir civilinio proceso teisės[56] doktrinoje, kur apibrėžiama specifinė termino prigimtis. Mokslinėje literatūroje nurodomas dvejopas – subjektyvus ir objektyvus – termino pradas. V. Mikelėnas teigia, kad terminų pradžia, skaičiavimo taisyklės yra nulemtos žmogaus valios, kita vertus, laiko tėkmė yra objektyvus veiksnys[57]. G. Bužinskas pažymi, kad „subjektyvųjį termino pagrindą rodo dvi aplinkybės. Pirma, tai galimybė nustatyti terminą, jo trukmę. Antra, galimybė numatyti aplinkybes, kurios leistų terminą taikyti ar jo netaikyti, sustabdyti jo eigą, atnaujinti terminą ir pan. Objektyvusis termino pradas pagrįstas termino ir laiko tėkmės identiškumu“[58]. S. M. Popova nurodo, kad termino pradžia ir pabaiga nustatoma žmonių, t.y. turi valios išraišką, o termino eiga jau yra objektyvi, nepriklausanti nuo žmonių valios laiko eiga[59]. Analogiškos pozicijos laikosi E. A. Sukhanovas[60], I. A. Farshatovas[61]. Nesutikti su šių mokslininkų nuomonėmis neturime pagrindo. Subjektyvioji termino pusė reiškia, kad terminas susijęs su žmogaus valia ir jo konkrečiais veiksmais, objektyvioji – su nuo žmogaus valios nepriklausančia laiko tėkme. Tokiu būdu terminas tampa dvilypiu reiškiniu, kuris tuo pačiu metu priklauso ir nepriklauso nuo žmogaus valios. Kaip minėjome, juridinis faktas, atsižvelgiant į žmogaus valios išraišką, gali būti veiksmas arba įvykis, o terminui būdingi ir veiksmo, ir įvykio bruožai. Dėl to pritariame tiems mokslininkams, kurie, pabrėždami išskirtinę dvejopą termino prigimtį, jį (terminą) apibūdina kaip specialų juridinį faktą.

Nepritartume V. Staskonio[62], O. A. Krasavchikovo[63] ir kitų mokslininkų nuomonei, kurie terminus priskiria tik įvykiams. Kaip jau minėjome, terminas turi subjektyvų, pasireiškiantį žmogaus valiniais veiksmais, ir objektyvų, nuo žmogaus nepriklausantį, pradą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 73 str. reglamentuoja, kad terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpas[64]. Analogišką nuostatą įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.117 str., pagal kurį terminas nurodomas kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti[65]. Netgi tuo atveju, kai tam tikri teisiniai santykiai siejami su terminu, kuris apibrėžtas įvykiu (pvz.: asmens mirtis), mūsų nuomone, vis tiek toks terminas turi subjektyvią pusę. Įvykiu apibrėžto termino pradžia ar pabaiga yra nustatyta žmonių susitarimu ir įtvirtinta teisės normų. Nors pats įvykis įvyksta be žmogaus valios, tačiau jo sukeliamos pasekmės įtakoja teisinius santykius tik žmogui suteikus jiems teisinę reikšmę. Pvz.: asmens mirtis yra įvykis, kuris sukelia tam tikras teisines pasekmes, viena iš jų – teismas privalo sustabdyti bylą, jeigu yra leidžiamas teisių perėmimas (CPK 163 str. 1 d. 1 p.). Termino pradžia yra apibrėžta įvykiu – asmens mirtis – ir įtvirtinta teisės norma, todėl pasižymi valios išraiška ir išreiškia termino subjektyviąją pusę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad terminas yra specialus juridinis faktas, pasižymintis veiksmams ir įvykiams būdingais požymiais, sukeliantis teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Atskleidus „laiko“ ir „termino“ sąvokas, akivaizdu, kad laiko ir termino nereikėtų tapatinti. Laikas yra platesnė sąvoka, apimanti terminus. Kaip minėjome, laikas yra objektyvus, nuo žmogaus valios nepriklausantis judėjimas. Tuo tarpu terminas pasižymi objektyvia ir subjektyvia prigimtimi.

PROCESINIŲ IR MATERIALINIŲ TERMINŲ ATRIBOJIMAS

Prieš pradedant analizuoti procesinių terminų civiliniame procese sąvoką, reikėtų apžvelgti teisinių terminų panašumus ir skirtumus, kurie leis atriboti materialinės teisės ir procesinius terminus. Kaip žinoma, procesinė teisė yra glaudžiai susijusi su materialine – proceso teisė įgyvendina materialinės teisės normas, todėl svarbu nustatyti, kiek susiję ir skirtingi yra materialinės ir proceso teisės normų reglamentuojami terminai.

CK[66] normos nustato materialinius teisinius ir ieškinio senaties terminus. G. Bužinskas nurodo, kad materialiniai teisiniai, ieškinio senaties ir procesiniai terminai tarpusavyje susiję dėl kelių priežasčių: bet koks terminas skirtas objektyviai laiko tėkmei matuoti ir teisės subjektų veiklai reguliuoti; terminai, jų taikymo sąlygos nustatytos teisės normų; bet koks terminas yra teisinis faktas, t. y. sukuria, keičia ar naikina teisinius santykius; visi terminai kiekybės apskaitos prasme yra identiški, kadangi apibūdinami visuotinai priimtais laiko skaičiavimo vienetais[67]. Akivaizdu, kad materialiniai teisiniai, ieškinio senaties ir procesiniai terminai turi bendrų visiems teisiniams terminams būdingų savybių, kadangi jie priklauso „terminų“ kategorijai. Nepaisant minėtų terminų bendrų bruožų, juos skiria paskirtis, reikšmė, terminus nustatantys šaltiniai, subjektai, kuriems terminas nustatytas, trukmė, ir kiti požymiai.

Mūsų nuomone, pagrindinis terminus skiriantis požymis – paskirtis. Su materialinės teisės terminų pradžia ar pabaiga yra siejamas tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. V. Mikelėnas teigia, kad terminui suėjus ar pasibaigus įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą[68]. Analogišką termino paskirtį įvardija J. Kiršienė[69], papildydama, kad termino metu įgyvendinamos civilinės teisės ir vykdomos civilinės pareigos. V. Staskonis teigia, jog terminais nustatomos civilinių subjektyvinių teisių įgyvendinimo ribos[70]. Z. G. Krilova pabrėžia, kad civilinės teisės terminai – tai terminai savalaikiams subjektinių teisių veiksmams atlikti[71]. I. A. Farshatovas nurodo, jog civilinių teisių realizavimas ir pareigų vykdymas reikalauja apibrėžti laiką[72]. Tuo tarpu  procesiniai terminai neturi jokios įtakos materialinei teisei, kadangi jie reglamentuoja tik procedūrą, kuria ginama pažeista materialinė teisė[73]. Analogišką nuomonę išsako V. V. Jarkovas[74]. M. A. Vikut ir I. M. Zaicevas teigia, kad procesinių terminų paskirtis yra nustatyti optimalų laiko režimą teisingumui vykdyti[75]. Taigi materialinės teisės terminų paskirtis yra tam tikru laiku įgyvendinti materialines teises ar atlikti pareigas, o procesiniai terminai nustatomi procesiniams veiksmams, susijusiems su pažeistos ar ginčijamos materialinės teisės gynimu, atlikti.

Kitas svarbus materialinius ir procesinius terminus skiriantis bruožas – terminų reikšmė. V. Mikelėnas[76] nurodo, kad materialinės teisės terminais užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas, garantuojamos subjektinės teisės, jais aiškiai apibrėžiamas subjektinių teisių atsiradimo ir pabaigos momentas ir kartu užtikrinamas civilinių teisinių santykių aiškumas. Procesinių terminų reikšmė mokslinėje literatūroje apibūdinama kaip „užtikrinti operatyvų ir ekonomišką civilinių bylų nagrinėjimą“[77], „proceso ekonomiškumo, ypač jo pagreitinimo siekimas”[78], „sąlygoja realią ir garantuotą subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų teisminę gynybą“[79], „savalaikio teisingumo įgyvendinimo <…> sąlyga“[80]. Kaip matome, materialinių terminų reikšmė yra materialinių teisinių santykių stabilumas, aiškumas, o procesinių terminų – proceso ekonomiškumas, savalaikis procesinių veiksmų atlikimas.

Reikšmingas terminus skiriantis požymis – juos nustatantys šaltiniai. CK[81] ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksas[82] reglamentuoja, kad terminus gali nustatyti įstatymai, sandorio šalys savo susitarimu, taip pat teismas ar kitas ginčą nagrinėjantis organas savo sprendimu. CPK[83] nurodo, jog procesinius terminus nustato tik įstatymas arba teismas. Lyginant materialinės teisės ir procesinių terminų nustatymo šaltinius, matyti, kad materialinės teisės terminai gali būti imperatyvūs ir dispozityvūs, o procesiniai terminai pasižymi tik imperatyviu pobūdžiu.

Galima išskirti dar vieną terminus atribojantį požymį – subjektus, kuriems nustatomas terminas. Materialinės teisės terminai nustatomi materialinių teisinių santykių subjektams: fiziniams asmenims, viešiesiems ir privatiesiems juridiniams asmenims. Procesiniai terminai civiliniame procese nustatomi civilinių procesinių teisinių santykių subjektams: „teismui, dalyvaujantiems byloje asmenims, kitiems proceso dalyviams“[84].

Materialinės teisės terminai, lyginant su procesiniais, dažniausiai yra ilgesni, kadangi jie reguliuoja materialinius teisinius santykius, kurie tęsiasi tam tikrą laiką, ir dažniausiai nustatomi mėnesiais, metais (pvz.: šalys gali nustatyti trijų metų nuomos sutarties terminą). Procesiniais terminais siekiama užtikrinti greitesnį teisminį ginčo sprendimą, todėl jie paprastai trumpesni, nustatomi mėnesiais, savaitėmis ir pan. (pvz.: CPK 145 str. numato ne trumpesnį nei 14 dienų terminą atsiliepimams pareikšti).

Aptarus svarbiausius materialinės teisės ir procesinių terminų skirtumus, reiktų apžvelgti ieškinio senaties terminų ypatumus, kadangi jie užima išskirtinę vietą materialiosios teisės terminų sistemoje.

Ieškinio senatis – tai įsta­ty­mų nu­sta­ty­tas lai­ko tar­pas, per ku­rį as­muo ga­li ap­gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses pa­reikš­da­mas ieš­ki­nį (CK 1.124 str.). V. Mikelėnas teigia, kad ieškinio senatis yra laikotarpis, per kurį galima priverstinai, t. y. padedant valstybei, įgyvendinti savo teises[85]. Teisinėje literatūroje ieškinio senaties terminas apibrėžiamas kaip „laiko periodas, nustatytas įstatymo dėl teisminės pažeistų teisių gynybos“[86], „terminas, kurio metu asmuo gali kreiptis į teismą apginti savo teises“[87], „laikotarpis, kurio metu galima kreiptis į teismą gynybos“[88]. Taigi visuotinai pripažįstama, kad ieškinio senatis – terminas kreiptis į teismą teisminės gynybos. Civilinės teisės specialistai[89] pabrėžia, kad teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos teisės, todėl net pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo vis tiek turi teisę kreiptis į teismą. Šio termino reikšmę apibrėžia jo paskirtis. Dauguma mokslininkų[90] sutinka, kad ieškinio senaties termino paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir aiškumą, ginčo sprendimo efektyvumą (kuo greičiau pareiškiamas ieškinys, tuo lengviau nustatyti faktines bylos aplinkybes), skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Tokią ieškinio senaties paskirtį įvardijo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[91].

Ieškinio senaties terminai yra imperatyvaus pobūdžio, kadangi juos nustato tik įstatymas, todėl nei teismas, nei šalys negali jų pakeisti. Kaip minėjome, procesiniai terminai taip pat yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau juos gali nustatyti ne tik įstatymas, bet ir teismas. Ieškinio senaties terminas pasižymi išskirtiniu pradžios momentu – „terminas prasideda nuo tos dienos, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę“[92], t. y., kai atsirado teisė į ieškinį. Tokia ieškinio senaties termino pradžios taisyklė galioja ir Vokietijos[93], Anglijos[94], Rusijos[95] teisėje. Ieškinio senatį nuo kitų terminų skiria taikymo aspektas – šį terminą „teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja“[96], taigi ieškinio senatis yra vienas iš reikalavimų atmesti ieškinį. Kitas ieškinio senaties terminų ypatumas – jų skirstymas į bendruosius, kurie taikomi visiems reikalavimams, net ir tiems, kuriems įstatymas nustato specialius terminus, ir specialiuosius, kurie nustatomi skirtingoms reikalavimų rūšims (pvz.: bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų (CK 1.125 str. 1 d.), sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), trejų metų ieškinio senaties terminas – dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.) ir kt.).

Aptarus ieškinio senaties ypatumus, reikia paminėti, kad šių ir procesinių terminų pagrindinis skirtumas tas, jog ieškinio senatis nenustato laikotarpių, per kuriuos teismas, ginčo šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys turėtų atlikti procesinius veiksmus. Materialiosios teisės ir procesinių terminų paskirties, reikšmės bei jų ypatumų apžvalga leidžia pastebėti, kad procesiniai terminai civiliniame procese yra specifinė terminų kategorija, todėl tikslinga išsamiau juos paanalizuoti ir apibrėžti.

PROCESINIŲ TERMINŲ CIVILINIAME PROCESE SĄVOKA

CPK nepateikia procesinių terminų apibrėžimo, tačiau jų apibūdinimą randame teisinėje literatūroje. Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje[97] procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ar kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Panašų, tik platesnį apibrėžimą pateikia A. Driukas ir V. Valančius: „procesinis terminas – tai įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant, arba privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo <…>“[98]. P. Loughlina ir S. Gerlis teigia, kad procesinis terminas yra laikas, tam tikriems veiksmams atlikti[99], E. J. Cohnas procesiniu terminu nurodo kaip datą, kai teismas įgyvendina procesinius tikslus[100], I. I. Grishina[101], V. V. Jarkovas[102], A. B. Borisovas[103], M. S. Shakarjanas[104] procesinius terminus apibrėžia, kaip laiko tarpą, nustatytą įstatymo arba teismo procesiniams veiksmams atlikti. M. A. Vikut ir I. M. Zaicevas[105], M. K. Treushnikovas[106] procesinius terminus apibūdina kaip apibrėžtą laikotarpį ir juos priskiria specialiems procesiniams juridiniams faktams.

Tokia procesinių terminų apibrėžimų įvairovė patvirtina, kad mokslinėje doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl procesinių terminų sąvokos, todėl reikėtų paanalizuoti, kaip tikslingiausia apibūdinti procesinius terminus. Nesutiktume su P. Loughlina ir S. Gerliu, kurie procesinius terminus prilygina laikui. Šio straipsnio pirmajame skyriuje atskleidėme, kad  laikas ir terminas yra atskiros kategorijos, kurių nereikėtų tapatinti. Dėl to teiginys, kad procesiniai terminai yra laikas, vertintinas kaip netikslus ir neatitinkantis procesinio termino esmės. Nepritartume ir E. J. Cohnui, kuris procesinį terminą apibrėžia kaip datą. CPK numato, kad terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodomas įvykis, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpas[107]. Tokią nuostatą palaiko dauguma civilinio proceso teisės mokslininkų[108]. Atsižvelgiant į tai, kad procesiniai terminai gali būti apibrėžti ne tik data, bet taip pat įvykiu ar periodu, procesinių terminų prilyginimas datai nepagrįstai susiaurintų tų reikšmę. Todėl, mūsų nuomone, apibrėžimas, pagal kurį procesiniai terminai laikomi data, yra netikslus ir per siauras.

Civilinio proceso teisės doktrinoje išsiskiria nuomonės dėl procesinių terminų priskyrimo juridiniams faktams. Kai kurie mokslininkai – M. A. Vikut, I. M. Zaicevas, M. K. Treushnikovas – laikosi nuostatos, kad procesiniai terminai priskirtini specialiems juridiniams faktams, kurie įtakoja civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimą, keitimąsi ir pasibaigimą. Tačiau tokiai pozicijai prieštarauja V. V. Jarkovas, teigdamas, kad „patys procesiniai terminai visada yra tarpusavyje susiję atitinkamais procesiniais veiksmais ar procesinėmis pareigomis. Jeigu atskirą juridinį faktą visada galima atskirti iš juridinės sudėties, tai procesinis terminas visada „pririštas“ su atitinkamais procesiniais veiksmais ar procesinėmis pareigomis“[109]. Su V. V. Jarkovo pozicija nesutinkame, kadangi manome, jog procesinius terminus reikia skirti nuo procesinių veiksmų ar pareigų. Terminas nustatomas tuo tikslu, kad laiku būtų atliekami tam tikri procesiniai veiksmai, t. y. įgyvendinamos teisės ar vykdomos pareigos. Dėl to procesinio termino nereikėtų tapatinti su procesiniais veiksmais. Straipsnio pirmoje dalyje padarėme išvadą, kad terminai yra juridiniai faktai, kadangi jie įtakoja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Be to nustatėme, kad visi terminai gali būti laikomi specialiais juridiniais faktais, nes jie pasižymi veiksmams ir įvykiams būdingais požymiais. Todėl procesinius terminus taip pat galime laikyti specialiais juridiniais faktais, sukuriančiais, keičiančiais ar naikinančiais civilinius procesinius teisinius santykius.

Labiausiai paplitęs procesinių terminų apibūdinimas, kur procesiniai terminai yra apibrėžiami kaip laiko tarpas, per kurį atliekami procesiniai veiksmai. Su tokiu apibrėžimu sutinkame, kadangi, kaip minėta, pagal semantinę termino reikšmę, terminas yra laiko tarpas arba laikotarpis. Tačiau dažniausiai naudojamą procesinių terminų sąvoką, manome, galima patikslinti, atsižvelgiant į tai, kad procesiniai terminai gali būti priskirti specialiems juridiniams faktams.

Atsižvelgdami į išdėstytas mintis, pateikiame procesinio termino civiliniame procese apibrėžimą: procesinis terminas – įstatymo arba teismo nustatytas laikotarpis, priskirtinas specialiems juridiniams faktams, turintiems veiksmo ir įvykio bruožų, įtakojantiems civilinius procesinius teisinius santykius, kurių subjektai privalo ar gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus apibrėžtu laiku.

IŠVADOS

1. Sąvokos „laikas“ ir „terminas“ nėra tapačios, kadangi laikas apibūdinamas kaip objektyvus, pasikartojantis, nepriklausantis nuo žmogaus valios judėjimas arba įvykių seka. Tuo tarpu terminas – apibrėžtas laikotarpis, pasižymintis objektyviais ir subjektyviais bruožais, kurį galima priskirti specialiems juridiniams faktams, sukuriantiems, pakeičiantiems ar panaikinantiems  teisinius santykius.

2. Procesinis terminas civiliniame procese gali būti suvokiamas kaip įstatymo arba teismo nustatytas laikotarpis, priskirtinas specialiems juridiniams faktams, turintiems veiksmo ir įvykio bruožų, įtakojantiems civilinius procesinius teisinius santykius, kurių subjektai privalo ar gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus apibrėžtu laiku.

LITERATŪRA

Ackrill, J. L. Aristotelis. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1994.
Andrew McGee, M. A. England. Extinctive Prescription on the Limitation of Actions. Reports to the XIVth Congress International Academy of Comparative Law Athens (Vouliagmeni), Greece, 31 July – 7 August 1994. The Hague: Kluwer Law International, 1995, p. 133–143.
Argunov, V. N. Sovetskij grazhdanskij process [The Soviet Civil Procedure]. Moskva: Izdatelstvo Moskovskogo universiteta, 1989.
Aster, E. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma littera, 1995.
Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vilnius: Aidai, 2004.
Avdeenko, N. I., et al. Sovetskij grazhdanskij process [The Soviet Civil Procedure]. Leningrad:Izdatelstvo Leningradskovo universiteta, 1984.
Bakanas, A., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2001.
Blake, S. A Practical Approach to Effective Litigation. Sixth Edition. New York: Oxford University Press, 2005.
Bogacheva, T. V., et al. Grazhdanskoe pravo [Civil Law]. Moskva: Jurist, 2000.
Bolshoj juridicheskij slovar. Trete izdanie. Sukharev, A. Ja. (red.) [A Big Dictionary of Law]. Moskva: Infra-M, 2009.
Borisov, A. B. Kommentarij k Grazhdanskomu kodeksu Roccijskoj Federacii. Chasti pervoj, vtoroj, tretej s postatejnymi materialami. 2 izdanie [The Comment of the Civil Code of Russian Federation. The first, the secon, the third parts. 2nd edition]. Moskva: Knizhnyj mir, 2003.
Borisov, A. B. Kommentarij k grazhdanskomu processualnomu kodeksu Rossijskoj Federacii [The Comment of the Civil Procedure Code of Russian Federation]. Moskva: Knizhnyj mir, 2009.
Bužinskas, G. Darbo ginčai: teorija ir praktika. Vilnius: Registrų centras, 2010.
Bužinskas, G. Laikas ir terminai. Lietuvos teisės tradicijos: mokslinės konferencijos, skirtos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Stasio Vansevičiaus septyniasdešimtmečiui, medžiaga. Vilnius: Justitia, 1997, p. 76–79.
Civil Justice. Quarterly. Scott, I. R. (Editor). London: Sweet&Maxwell, 2002.
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. IV leidimas. Keinys, S., et al. (red. kolegija). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
Driukas, A. Ieškinio senaties instituto raida Lietuvoje: materialiniai ir procesiniai teisiniai aspektai. Jurisprudencija. 2003, 39(31): 89–102.
Driukas, A., et al. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. I dalis. Bendrosios nuostatos. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia, 2004.
Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006.
Farshatov, I. A. Iskovaja davnost. Zakonodatelstvo: teorija i praktika [Limitations. Legislation: Theory and Practice]. Moskva: Gorodec, 2004.
Girnius, A. Laikas kaip ketvirtoji dimensija. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai XIV. Keturioliktasis L. K. M. Akademijos Suvažiavimas 1988 m. spalio mėn. 3-6 d. Kongresų rūmuose Domus Pacis, Romoje. Vilnius: Lietuvos Katalikų mokslo akademija, 1993, p. 197–213.
Gomola, A. I. Grazhdanskoe pravo [Civil Law]. Моskva: Аkademija, 2003.
Grishina, I. I.; Grishin, I. P.; Korshunov, N. M. Grazhdanskij process. Skhemy i kommentarii [Civil procedure. Schemes and Comments]. Moskva: OOO “Gorodec-izdat”, 2003.
Grazhdanskoe pravo. Grishaev, S. P. (red.). [Civil Law]. Moskva: Jurist, 2000.
Grazhdanskoe pravo. Tom I. 2-e izdanie. Sukhanov, E. A. (red.). [Civil Law. Volume I. 2nd edition]. Moskva: Izdatelstvo BEK, 2003.
Gurvicha, M. A., et al. Sovetskij grazhdanskij process. Izdanie 2 [Soviet Civil Procedure. 2nd edition]. Moskva: Vyshaja shkola, 1975.
Hartocollis, P. Time and Timelessness or The Varieties of Temporal Experience. New York: International Universities Press, 1983.
Held, K. Generative Experience of Time. The Many Faces of Time, edited by J. B. Brough and L. Embree. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 167–186.
Isaeva, E. V. Processualnye sroki v grazhdanskom i arbitrazhnom procese [Procedure Terms in Civil and Arbitration Process]. Моskva: Volters Kluber, 2005.
Youngs, R. English, French and German Comparative Law. Second Edition. London and New York: Routledge-Cavendish, 2007.
Jarkov, V. V. Grazhdanskij process. 5 izdanie [Civil Procedure. 5th edition]. Moskva: Volters Kluver, 2005.
Kairys, A. Laiko perspektyva: sąsajos su asmenybės bruožais, amžiumi ir lytimi. Daktaro disertacija, Socialiniai mokslai, psichologija (06S). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010.
Kant, I. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1996.
Khapaev, A. O.; Miroshnichenko, E. S. Grazhdanskoe pravo v voprosakh i otvetakh [Civil Law: Questions and Answers]. Moskva: Flinta, 2006.
Korshunov, N. M., et al. Kommentarij k grazhdanskomu processualnomu kodeksu Rossijskoj Federacii [The Comment of the Civil Procedure Code of Russian Federation]. Moskva: Piter Press, 2009.
Kratkij juridicheskij slovar. 2-e izdanie. Azrilijan, A. N. (red.) [A Brief Legal Dictionary. 2nd edition]. Moskva: Institut novoj ekonomiki, 2007.
Krylov, Z. G., et al. Rossijskoe grazhdanskoe pravo. 2 izdanie [Russian Civil Law. 2nd edition]. Moskva: AO Centr Jurinfor, 2001.
Kundrotas, V. Philosophy and Logic of Time. Vilnius: Margi raštai, 2007.
Laužikas, E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius, V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003.
Leonas, P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas, 1931.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant ieš­ki­nio se­na­tį reg­la­men­tuo­jan­čias įsta­ty­mų nor­mas, api­ben­dri­ni­mo ap­žval­ga. Teismų praktika. 2003, Nr.18.
Lietuvių enciklopedija. Dvidešimt aštuntas tomas. Bendorius, A., et al. (red.). South Boston 27, Mass., USA: Lithuanian Encyclopedia Press, 1963.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 64-2569.
Loughlin, P.; Gerlis, S. Civil Procedure. Second Edition. London: Cavendish Publishing Limited, 2004.
Manual of German Law. Edited by E. J. Cohn. London: The British Institute of International and Comparative Law, 1971.
Mikelėnas, V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. 2-oji pataisyta ir papildyta laida. Vilnius: Justitia, 1997.
Nekrošius, V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia, 2002.
Nekrošius, V. Civilinio proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo galimybės. Teisė. 1998, 32: 108–120.
Nousiainen, K. Time of Law – Time of Experience. Proceedings of a Nordic Symposium Held May 1994 at Sandbjerg Gods, Denmark. Stuttgart: Steiner, 1995, p. 23–40.
Pakalniškis, V., et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Antroji laida. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
Shakarjan, M. S., et al. Grazhdanskoe processualnoe pravo [Civil Procedure Law]. Moskva: Prospekt, 2007.
Sime, S. A Practical Approach to Civil Procedure. 8th edition. Oxford: University Press, 2005.
Teorija gosudarstva i prava. Alekseev, S. S. (red.) [Theory of  Nation and Law]. Moskva: Juridicheskaja literatūra, 1985.
Vaišvila, A. Teisės teorija. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004.
Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. IV-as pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: leidykla „Žodynas“, 2007.
Vansevičius, S. Teisės teorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.
Vikut, M. A.; Zaicev, I. M. Grazhdanskij process Rossii [Russian civil procedure]. Moskva: Jurist, 1999.
Vileita, A.,  et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: Justitia, 2009.
Zimmerman, R. Germany. Extinctive Prescription on the Limitation of Actions. Reports to the XIVth Congress International Academy of Comparative Law Athens (Vouliagmeni), Greece, 31 July – 7 August 1994. The Hague: Kluwer Law International, 1995, p. 169–206.
Žėruolis, J.; Vėlyvis, S.; Vitkevičius, P.; Vileita, A.; Staskonis, V.; Rasimavičius, P. Tarybinė civilinė teisė. I dalis. Vilnius: Mintis, 1975.

[1] Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006.
[2] Laužikas, E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius, V. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2003.
[3] Mikelėnas, V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. 2-oji pataisyta ir papildyta laida. Vilnius: Justitia, 1997.
[4] Nekrošius, V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia, 2002; Nekrošius, V. Civilinio proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo galimybės. Teisė. 1998, 32: 108–120.
[5] Isaeva, E. V. Processualnye sroki b grazhdanskom i arbitrazhnom procese [Procedure Terms in Civil and Arbitration Process]. Моskva: Volters Kluber, 2005.
[6] Farshatov, I. A. Iskovaja davnost. Zakonodatelstvo: teorija i praktika [Limitations. Legislation: Theory and Practice]. Moskva: Gorodec, 2004.
[7] Krylova, Z. G., et al. Rossijskoe grazhdanskoe pravo. 2 izdanie [Russian Civil Law. 2nd edition]. Moskva: AO Centr Jurinfor, 2001.
[8] Jarkov, V. V. Grazhdanskij process. 5 izdanie [Civil Procedure. 5th edition]. Moskva: Volters Kluver, 2005.
[9] Vikut, M. A.; Zaicev, I. M. Grazhdanskij process Rossii [Russian civil procedure]. Moskva: Jurist, 1999.
[10] Youngs, R. English, French and German Comparative Law. Second Edition. London and New York: Routledge-Cavendish, 2007.
[11] Sime, S. A Practical Approach to Civil Procedure. 8th edition. Oxford: University Press, 2005.
[12] Bužinskas, G. Laikas ir terminai. Lietuvos teisės tradicijos: mokslinės konferencijos, skirtos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Stasio Vansevičiaus septyniasdešimtmečiui, medžiaga. Vilnius: Justitia, 1997, p. 76–79; Bužinskas, G. Darbo ginčai: teorija ir praktika. Vilnius: Registrų centras, 2010.
[13] Kairys, A. Laiko perspektyva: sąsajos su asmenybės bruožais, amžiumi ir lytimi. Daktaro disertacija, Socialiniai mokslai, psichologija (06S). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010, p. 16.
[14] Ibid.
[15] Nousiainen, K. Time of Law – Time of Experience. Proceedings of a Nordic Symposium Held May 1994 at Sandbjerg Gods, Denmark. Stuttgart: Steiner, 1995, p. 26.
[16] Ackrill, J. L. Aristotelis. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1994, p. 197–199.
[17] Kairys, A., p. 17.
[18] Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vilnius: Aidai, 2004, p. 281.
[19] Kant, I. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1996, p. 83–86.
[20] Aster, E. Filosofijos istorija. Vilnius: Alma littera, 1995, p. 290–292.
[21] Nousiainen, K. op cit., p. 33.
[22] Kundrotas, V. Philosophy and Logic of Time. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 13.
[23] Isaeva, E. V., p. 69.
[24] Girnius, A. Laikas kaip ketvirtoji dimensija. Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai XIV. Keturioliktasis L. K. M. Akademijos Suvažiavimas 1988 m. spalio mėn. 3-6 d. Kongresų rūmuose Domus Pacis, Romoje. Vilnius: Lietuvos Katalikų mokslo akademija, 1993, p. 198.
[25] Bužinskas, G. Laikas ir terminai, p. 77.
[26] Held, K. Generative Experience of Time. The Many Faces of Time, edited by J. B. Brough and L. Embree. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 2000, p. 167.
[27] Hartocollis, P. Time and Timelessness or The Varieties of Temporal Experience. New York: International Universities Press, 1983, p. 8.
[28] Kairys, A., p. 19.
[29] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. IV leidimas. Keinys, S., et al. (red. kolegija). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 841.
[30] „Terminas” straipsnyje naudojamas ne kaip sąvoką reiškiantis žodis, bet santykyje su laiku, t. y. kaip laiko etapas.
[31] Kratkij juridicheskij slovar. 2-e izdanie. Azrilijan, A. N. (red.) [A Brief Legal Dictionary. 2nd edition]. Moskva: Institut novoj ekonomiki, 2007, p. 916.
[32] Grazhdanskoe pravo. Tom I. 2-e izdanie. Sukhanov, E. A. (red.). [Civil Law. Volume I. 2nd edition]. Moskva: Izdatelstvo BEK, 2003, p. 462; Gomola, A. I. Grazhdanskoe pravo [Civil Law]. Моskva: Аkademija, 2003, p. 167.
[33] Grazhdanskoe pravo. Grishaev, S. P. (red.). [Civil Law]. Moskva: Jurist, 2000, p. 82; Krylov, Z. G., et al. Rossijskoe grazhdanskoe pravo. 2-e издание [Russian Civil Law. 2nd edition]. Моskva: Centr Jurinfor, 2001, p. 89.
[34] Pakalniškis, V., et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Antroji laida. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 375; Bakanas, A., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Pirmasis leidimas. Vilnius: Justitia, 2001, p. 241; Farshatov, I. A. Iskovaja davnost. Zakonodatelstvo: teorija i praktika [Limitations. Legislation: Theory and Practice]. Moskva: Gorodec, 2004, p. 8; Argunov, V. N. Sovetskij grazhdanskij process [The Soviet Civil Procedure]. Moskva: Izdatelstvo Moskovskogo universiteta, 1989, p. 112.
[35] Vileita, A.,  et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: Justitia, 2009, p. 502; Grishaev, S. P. (red.) op cit., p. 82; Bogacheva, T. V., et al. Grazhdanskoe pravo [Civil Law]. Moskva: Jurist, 2000, p. 82.
[36] Žėruolis, J.; Vėlyvis, S.; Vitkevičius, P.; Vileita, A.; Staskonis, V.; Rasimavičius, P. Tarybinė civilinė teisė. I dalis. Vilnius: Mintis, 1975, p. 165.; Farshatov, I. A. op cit., p. 8.
[37] Bolshoj juridicheskij slovar. Trete izdanie. Sukharev, A. Ja. (red.) [A Big Dictionary of Law]. Moskva: Infra-M, 2009, p. 795.
[38] Vaišvila, A. Teisės teorija. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 405.
[39] Vileita, A.,  et al., p. 42.
[40] Pakalniškis, V., et al., p. 141.
[41] Vansevičius, S. Teisės teorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 45.
[42] Žėruolis, J.; Vėlyvis, S.; Vitkevičius, P.; Vileita, A.; Staskonis, V.; Rasimavičius, P., p. 54.
[43] Leonas, P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas, 1931, 154.
[44] Teorija gosudarstva i prava. Alekseev, S. S. (red.) [Theory of  Nation and Law]. Moskva: Juridicheskaja literatūra, 1985, p. 360.
[45] Vileita, A.,  et al. op cit., p. 42.
[46] Pakalniškis, V., et al. op cit., p. 375.
[47] Bakanas, A., et al., p. 241.
[48] Argunov, V. N., p. 112.
[49] Farshatov, I. A., p. 8.
[50] Vileita, A.,  et al. op cit., p. 502.
[51] Borisovas, A. B. Kommentarij k Grazhdanskomu kodeksu Roccijskoj Federacii. Chasti pervoj, vtoroj, tretej s postatejnymi materialami. 2 izdanie [The Comment of the Civil Code of Russian Federation. The first, the secon, the third parts. 2nd edition]. Moskva: Knizhnyj mir, 2003, p. 227.
[52] Gomola, A. I., p. 167.
[53] Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. IV-as pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: leidykla „Žodynas“, 2007, p. 1029.
[54] Lietuvių enciklopedija. Dvidešimt aštuntas tomas. Bendorius, A., et al. (red.). South Boston 27, Mass., USA: Lithuanian Encyclopedia Press, 1963, p. 347.
[55] Vileita, A.,  et al., p. 502; Grishaev, S. P. (red.), p. 82; Bogacheva, T. V., et al., p. 82.
[56] Vikut, M. A.; Zaicev, I. M., p. 144.
[57] Vileita, A.,  et al. op cit., p. 502.
[58] Bužinskas, G. Laikas ir terminai, p. 78.
[59] Grishaev, S. P. (red.), p. 82.
[60] Sukhanov, E. A. (red.), p. 462.
[61] Farshatov, I. A., p. 8.
[62] Žėruolis, J.; Vėlyvis, S.; Vitkevičius, P.; Vileita, A.; Staskonis, V.; Rasimavičius, P., p. 165.
[63] Farshatov, I. A, p. 8.
[64] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 73 str. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.
[65] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.117 str. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.
[66] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI ir VII skyriai. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.
[67] Bužinskas, G. Darbo ginčai: teorija ir praktika, p. 113.
[68] Vileita, A., et al., p. 501.
[69] Pakalniškis, V., et al., p. 375.
[70] Žėruolis, J.; Vėlyvis, S.; Vitkevičius, P.; Vileita, A.; Staskonis, V.; Rasimavičius, P., p. 165.
[71] Krylov, Z. G. et al., p. 91.
[72] Farshatov, I. A., p. 14.
[73] Bužinskas, G. Darbo ginčai: teorija ir praktika. op cit., p. 114.
[74] Jarkov, V. V., p. 122.
[75] Vikut, M. A.; Zaicev, I. M., p. 144.
[76] Vileita, A.,  et al., p. 503.
[77] Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas, p. 239.
[78] Gurvicha, M. A., et al. Sovetskij grazhdanskij process. Izdanie 2 [Soviet Civil Procedure. 2nd edition]. Moskva: Vyshaja shkola, 1975, p. 90.
[79] Avdeenko, N. I., et al. Sovetskij grazhdanskij process [The Soviet Civil Procedure]. Leningrad:Izdatelstvo Leningradskovo universiteta, 1984, p. 173.
[80] Argunov, V. N., p. 112.
[81] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.117 str. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.
[82] Lietuvos Respublikos darbo kodekso 25 str. Valstybės žinios. 2002, Nr. 64-2569.
[83] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 73 str. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.
[84] Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas, p. 242.
[85] Vileita, A., et al., p. 525.
[86] Krylov, Z. G., et al., p. 90.
[87] Khapaev, A. O.; Miroshnichenko, E. S. Grazhdanskoe pravo v voprosakh i otvetakh [Civil Law: Questions and Answers]. Moskva: Flinta, 2006, p. 106.
[88] Youngs, R., p. 504.
[89] Pakalniškis, V., et al., p. 381; Vileita, A., et al. op cit., p. 526.
[90] Driukas, A. Ieškinio senaties instituto raida Lietuvoje: materialiniai ir procesiniai teisiniai aspektai. Jurisprudencija. 2003, 39(31): 93. Vileita, A., et al. op cit., p. 525; Pakalniškis, V., et al. op cit., p. 380; Sime, S., p. 56; Civil Justice. Quarterly. Scott, I. R. (Editor). London: Sweet&Maxwell, 2002, p. 367; Blake, S. A Practical Approach to Effective Litigation. Sixth Edition. New York: Oxford University Press, 2005, p. 80; Farshatov, I. A., p. 89.
[91] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant ieš­ki­nio se­na­tį reg­la­men­tuo­jan­čias įsta­ty­mų nor­mas, api­ben­dri­ni­mo ap­žval­ga. Teismų praktika. 2003, Nr.18.
[92] Vileita, A.,  et al., p. 529.
[93] Zimmerman, R. Germany. Extinctive Prescription on the Limitation of Actions. Reports to the XIVth Congress International Academy of Comparative Law Athens (Vouliagmeni), Greece, 31 July – 7 August 1994. The Hague: Kluwer Law International, 1995, p. 196.
[94] Andrew McGee, M. A. England. Extinctive Prescription on the Limitation of Actions. Reports to the XIVth Congress International Academy of Comparative Law Athens (Vouliagmeni), Greece, 31 July – 7 August 1994. The Hague: Kluwer Law International, 1995, p. 135.
[95] Khapaev, A. O.; Miroshnichenko, E. S., p. 107; Krylov, Z. G., et al., p. 92.
[96] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 str. Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262; Sime, S. A., p. 56; Andrew McGee, M. A. op cit., p. 137; Krylov, Z. G., et al. op cit., p. 90; Khapaev, A. O.; Miroshnichenko, E. S. op cit., p. 107.
[97] Mikelėnas, V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis, p. 277; Laužikas, E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas, p. 322; Driukas, A., et al. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. I dalis. Bendrosios nuostatos. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia, 2004, p. 198.
[98] Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas, p. 247.
[99] Loughlin, P.; Gerlis, S. Civil Procedure. Second Edition. London: Cavendish Publishing Limited, 2004, p. 21.
[100]Manual of German Law. Edited by E. J. Cohn. London: The British Institute of International and Comparative Law, 1971, p. 258.
[101] Grishina, I. I.; Grishin, I. P.; Korshunov, N. M. Grazhdanskij process. Skhemy i kommentarii [Civil procedure. Schemes and Comments]. Moskva: OOO “Gorodec-izdat”, 2003, p. 39.
[102] Jarkov, V. V., p. 120.
[103] Borisov, A. B. Kommentarij k grazhdanskomu processualnomu kodeksu Rossijskoj Federacii [The Comment of the Civil Procedure Code of Russian Federation]. Moskva: Knizhnyj mir, 2009, p. 152.
[104] Shakarjan, M. S., et al. Grazhdanskoe processualnoe pravo [Civil Procedure Law]. Moskva: Prospekt, 2007, p. 121.
[105] Vikut, M. A.; Zaicev, I. M., p. 144.
[106] Argunov, V. N., et al., p. 112.
[107] Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 73 str. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340.
[108] Mikelėnas, V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis, p. 283; Laužikas, E.; Mikelėnas, V.; Nekrošius V. Civilinio proceso teisė. I tomas, p. 326; Driukas, A.; Valančius, V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. II tomas. op cit., p. 250; Korshunov, N. M., et al. Kommentarij k grazhdanskomu processualnomu kodeksu Rossijskoj Federacii [The Comment of the Civil Procedure Code of Russian Federation]. Moskva: Piter Press, 2009, p. 199; Loughlin, P.; Gerlis, S. op cit., p. 20.
[109] Jarkov, V. V., p. 120.

Kopijuoti draudžiama.