Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – jog nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia, reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Nuosavybės teisės samprata ir gynimo būdai taip pat įtvirtinti Civiliniame kodekse, kurio 4.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu.
Civilinio kodekso 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems faktams, kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Žemės įstatymo 21 str. 7 d. nustato, kad savininkai savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę veiklą, turi nepažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų.
Teisinis reguliavimas suteikia teises ginti pažeistas žemės sklypo savininko teises. Praktikoje yra įvairių atvejų, kai vieno sklypo savininkai nepagrįstai ir neteisėtai, neturėdami sutikimų, užima gretimo sklypo dalį, pvz., nutiesti ir įrengti vandentiekio ir nuotekų infrastruktūros įrenginiai, privažiavimai, pastatyti nesudėtingi statiniai. Nepasiekus taikaus sprendimo ir įrodžius, jog dalis sklypo užimta be savininko sutikimo ir nesant teisinio pagrindo (teisės aktų reikalavimų, teismų sprendimų), teismai gina nuosavybės teises ir įpareigoja pašalinti pažeidimus bei iškelti įrenginius ar statinius iš kito savininko sklypo.