Vis dažniau Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kelia klausimus, ar klinikų skleidžiama reklama atitinka reklamai keliamus reikalavimus, ypač Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 15 straipsnį.

 

Pateikiame įžvalgas.
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas nustato reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir reklamos naudojimo priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

 

Reklamos įstatymo 15 straipsnis reglamentuoja sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamos tvarką. Sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos priemonių reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros įstaigų, sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis (15 straipsnio 1 dalis).

 

Pagal minėtą teisės normą, draudžiama naudoti paciento duomenis: vardą, pavardę, įvaizdį. Teisės aktas aiškiai nurodo, kokių asmenų duomenis draudžia naudoti – pacientų (ne aktorių ar kitų asmenų). Pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, pacientas – asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis. Paprastai, bet kurios sveikatos priežiūros pacientu tampama tik tada, kai asmuo pateikia prašymą prisiregistruoti prie konkrečios sveikatos paslaugas teigiančios įstaigos arba kai asmuo užsiregistruoja gydymo įstaigos teikiamoms paslaugoms gauti. Pacientas yra tas asmuo, kuris gauna konkrečios gydymo įstaigos paslaugas. Visi kiti asmenys, kurie nėra prisiregistravę klinikoje ir kuriems nėra teikiamos klinikos medicininės paslaugos, negali būti laikomi konkrečios klinikos ar konkrečios gydymo įstaigos pacientais.

 

Priešingu atveju, labai plačiąja prasme aiškinant minėtos teisės normos turinį, bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis ar netgi užsienietis gali būti bet kurios medicinines paslaugas teikiančios įstaigos pacientu, nes kiekvienam žmogui gali prireikti ir prireikia medicininių paslaugų.
Reklamos įstatymo 15 straipsnio prasme, reklamoje draudžiama naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį. Pagal tai, kaip šią normą aiškina VVTAT, reklamoje negali būti vaizduojamas ne tik pacientas, tačiau bet kuris fizinis asmuo. Jeigu įstatymų leidėjo tikslas yra uždrausti sveikatos priežiūros paslaugų reklamoje naudoti ne paciento, o bet kurio fizinio asmens įvaizdį, tokiu atveju reikia koreguoti ir tikslinti teisinį reguliavimą, kad nebūtų interpretacijų. Vis tik, manytina, kad įstatymų leidėjas būtent ir nurodė, kad negalima naudoti būtent paciento įvaizdžio, o ne bet kurio fizinio asmens (pvz., asmuo, kuris sutinka su savo įvaizdžio naudojimu už atlygį, aktoriaus įvaizdžio naudojimas ir pan.).
Reklamos įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja bendruosius reikalavimus reklamai. Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad reklama draudžiama, jeigu joje:
1) pažeidžiami visuomenės moralės principai;
2) žeminama žmogaus garbė ir orumas;
3) kurstoma tautinė, rasinė, religinė, lyčių ar socialinė neapykanta ir diskriminacija, taip pat šmeižiama ar dezinformuojama;
4) skatinama prievarta, agresija, keliama panika;
5) skatinamas elgesys, keliantis grėsmę sveikatai, saugumui ir aplinkai;
6) piktnaudžiaujama prietarais, žmonių pasitikėjimu, jų patirties ar žinių stoka;
7) be fizinio asmens sutikimo minimas jo vardas, pavardė, pateikiama jo nuomonė, informacija apie jo privatų ar visuomeninį gyvenimą, turtą, naudojamas fizinio asmens atvaizdas;
8) reklamos skleidimui naudojamos specialios pasąmonę veikiančios priemonės ir technologijos;
9) panaudota reklaminė medžiaga yra parengta pažeidžiant autorių teises į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir (ar) gretutines teises;
10) niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai.

 

Reklamos įstatymo 15 str. ar kitas straipsnis nenumato draudimo reklamai naudoti aktorių nuotraukas, kurios yra talpinamos atitinkamuose interneto puslapiuose ir yra laisvai prieinamos už tam tikrą užmokestį.

 

Tuo atveju, kai nuotraukos yra viešai prieinamos, jas galima nusipirkti iš atitinkamų internetinių parduotuvių ar tinklalapių, kyla klausimas, kodėl jos negalėtų būti naudojamos klinikų interneto svetainėse. Įvertinus fotobankų paskirtį, galima spręsti, kad asmenys, prieš keldami nuotraukas ar savo atvaizdus į fotobankus, sutinka, jog ir ateityje šios nuotraukos ar atvaizdai bus viešai naudojami ir laisvai pasiekiami. Nuotraukų, kurios yra viešai prieinamos internete ir kurias panaudoti gali kiekvienas asmuo, paėmimas negali būti laikomas pažeidimu (toliau išsamiau pasisakysime apie atvaizdo naudojimą).

 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnis reglamentuoja teisės į atvaizdą tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją (2 dalis).

 

Tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisako, kad asmuo pats gali nuspręsti dėl savo atvaizdo naudojimo.

 

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kas asmuo, sutikdamas naudoti savo atvaizdą reklamai ir būdamas informuotas apie komercines panaudojimo aplinkybes, savo valia nusprendžia dėl jam priklausančių teisių įgyvendinimo. Prieš išreikšdamas savo valią, jis turi apsispręsti, ar jam tinka dalyvauti komercinėje veikloje, ar jam priimtina reklamuoti konkretų asmenį, prekę ar paslaugą, taip pat svarstyti kitas jam aktualias aplinkybes, taip pat dalyvavimo tokioje veikloje sąlygas. Taigi sprendimo atsisakyti dalies privatumo dėl komercinių sumetimų teisė priklauso tos teisės turėtojui.

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje, spręsdamas teisės į atvaizdą apribojimų klausimus, pabrėžė, kad asmens atvaizdas atskleidžia jo unikalias savybes ir yra vienas esminių asmenybės atributų, tačiau asmens lūkesčių dėl privataus gyvenimo (įskaitant atvaizdą) gerbimo apimtis priklauso ir nuo to, kiek jis pats atsivėrė viešumai. EŽTT spręstu ginčo atveju ieškovas pats tendencingai, sąmoningai ir aktyviai platino fotonuotrauką internete, todėl, atsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką, teisės į atvaizdą gynimo ribos siaurėja proporcingai ieškovo fotonuotraukos viešinimo savo iniciatyva platumui. Be to, asmuo, suvokdamas bei privalėdamas suvokti internete viešai platinamos informacijos nekontroliuojamumą tam tikra prasme sutinka ir akceptuoja galimas pasekmes – tolesnį fotonuotraukos nekontroliuojamą panaudojimą internete ir už jo ribų (Sciacca v. Italy, no. 50774/99, 11 January 2005; L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006). Šias nuostatas taiko ir Lietuvos Respublikos teismai, spręsdami bylas.

 

Dažnu atveju, klinikų reklamoje naudojamos aktorių nuotraukos, paimtos iš internetinių puslapių. Aktoriai ir kiti asmenys, prieš keldami nuotraukas ar savo atvaizdus į viešai prieinamus internetinius puslapius, supranta ir sutinka, kad ir ateityje jų nuotraukos bus laisvai prieinamos ir naudojamos. Keldami nuotraukas į internetinius puslapius, asmenys duoda sutikimą, kad jų įkeltos nuotraukos ir atvaizdai bus naudojami ateityje ir taps viešai, lengvai prieinami. Sumokėjus atitinkamą atlygį, galima naudoti minėtas nuotraukas, vadinasi, yra duotas tų nuotraukų savininkų sutikimas naudoti jų atvaizdą. Pažymėtina, kad fotonuotraukos ir kita vaizdinė medžiaga jokiu būdu neturi būti įžeidžiančio, žmogaus orumą žeminančio ar kitokio nepriimtino turinio. Taip pat negali būti keliamos pacientų nuotraukos be jų sutikimo.