Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį.

 

Servitutas (kelio servitutas, servitutas statiniui eksploatuoti ir kt.) turi būti nustatomas tada, kai siekiama užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Be nustatyto servituto nebūtų įmanoma tinkamai naudoti kito nekilnojamojo daikto. Servitutų gali būti įvairių, bet dažniausiai pasitaikantys ginčai yra dėl kelio servituto, dėl to šį pavyzdį galime plačiau aptarti. Taigi kelio servituto nustatymas sudaro galimybę patekti į kito asmens nuosavybės teisėmis (ar kitais teisiniais pagrindais) valdomą žemės sklypą bei nuosavybės teisėmis (ar kitais pagrindais: nuomos, panaudos) valdomus pastatus, ir yra objektyviai būtinas tinkamam nekilnojamojo turto naudojimui pagal paskirtį.

 

Kelio servitutas gali būti nustatomas sandoriu, atitinkamų valstybės institucijų sprendimu, teismo sprendimu.

 

Sandoriu servitutas nustatomas tada, kai abu nekilnojamųjų daiktų savininkai susitaria dėl nustatomo servituto ir nekyla ginčų. Tuomet parengia žemės sklypo servituto nustatymo schema, sudaromas notariškai tvirtinamas sandoris ir kelios servitutas yra įregistruojamas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.

 

Servitutas gali būti nustatomas ir atitinkamų valstybės institucijų sprendimu, pvz., Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu, kai formuojami žemės sklypai.

 

Teismo sprendimu kelio servitutas nustatomas tada, kai atitinkamos valstybės institucijos nenustatė servituto, patekimas į žemės sklypą ar prie pastatų liko neišspręstas, o nekilnojamojo turto savininkai nesusitaria dėl servituto nustatymo. Kitaip tariant, vienas žemės sklypo savininkas nesutinka leisti kitam žemės sklypo savininkui naudotis jo sklypo dalimi, t. y. neleidžia važiuoti per savo žemės sklypą.

 

Tam, kad teismo sprendimu būtų galima nustatyti kelio servitutą, turi būti atitinkamos sąlygos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik įvertinus šias aplinkybes:
1. jis yra objektyviai būtinas;
2. įsitikinus, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų;
3. įsitikinus, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį;
4. nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus;
5. turi būti siekiama protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros.

 

Tik įrodžius šias sąlygas, įvertinus, ar nėra kitų galimybių patekti į žemės sklypą, kelio servitutas gali būti nustatytas teismo sprendimu.

 

Nustačius kelio servitutą turi būti išspręstas kompensacijos klausimas tarnaujančio daikto savininkui. Kompensacija gali būti vienkartinė arba periodinė.

 

Iškilus klausimams prašome susisiekti: www.amberlex.lt, info@amberlex.lt.